Pasaulinį pripažinimą pelnęs režisierius Robertas Wilsonas savo pirmaisiais apsilankymais Niujorko teatre sužavėtas neliko. Tai, ką pamatė, paskatino jį pasiryžti keisti teatrą iš esmės ir per 55-erius karjeros metus tapti vienu svarbiausių postmodernistinio teatro kūrėjų, ribų nepaisančiu revoliucionieriumi, transformavusiu žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje. Agnei Žemaitytei jis pasakojo, kaip pačiam pavyko sukurti tokią unikalią teatro kalbą.
– Daug pasakojate apie tai, kad pirmieji susitikimai su teatru ir opera jums nesukėlė teigiamų emocijų. Teatras jums nepatiko, todėl ėmėte kurti jį pats. Koks šiandien jūsų santykis su kitų režisierių darbais?
– Iš tiesų, kai pirmą kartą apsilankiau teatre Niujorke, man labai nepatiko. Neplanavau tapti režisieriumi, viskas įvyko atsitiktinai. Visada žavėjausi George’o Balanchine’o, Merce’o Cunninghamo ir Johno Cage’o darbais. Jie iki šiol turi milžinišką įtaką mano kūrybai. Apskritai stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių, kad ir kur būčiau – Niujorke, Paryžiuje ar Berlyne. Noriu matyti, kaip kiti žmonės atlieka savo darbą. Tai man leidžia turėti aiškesnę viziją, ką pats darau.
– Tačiau atvirai teigiate pats nesuprantąs, apie ką statote spektaklius, nes, „jei žinai, apie ką visa tai, tuomet nebėra ko dirbti“. Ar žiūrovas taip pat neturi suprasti, apie ką spektaklis?
– Mano darbai yra arčiau dzen filosofijos, juos žiūrėdami žmonės gali pasinerti į meditaciją. Todėl čia negali būti vieno atsakymo.
– Papasakokite apie „Doriano“ idėją – kaip vienas gali būti du?
– „Dorianas“ yra apie tai, kaip du žmonės tuo pat metu gali būti vienodi, bet ir skirtingi. Tarsi dvi rankos, kurios yra to paties kūno dalys, arba dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai, bendrai sudarantys vieną protą. Tokia savotiška pagrindinė spektaklio idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje.
– Diuseldorfe ir Kaune statote skirtingus „Doriano“ spektaklius. Jie skiriasi vien todėl, kad Vokietijoje vaidina vienas, Kaune – du aktoriai. O kaip spektaklis skiriasi toje pačioje scenoje? Ar jums svarbu, kad tą patį jausmą, patirtą premjeros vakarą, išsineštų ir po metų į tą patį spektaklį tame pačiame teatre ateinantys žiūrovai?
– Mes negalime numatyti emocijų, jos yra kažkas, kas kyla spontaniškai, ir aš negaliu jų surežisuoti. Per visą savo karjerą niekada nesu aiškinęs aktoriui, ką šis turi galvoti. Tik nurodau formalią kryptį: garsiau, greičiau, daugiau vidaus, daugiau išorės ir t. t. Žingsniai išmokstami, o ilgainiui atsiranda ir jausmas, kurį aktorius jaučia tuos žingsnius atlikdamas. Kai techniniai dalykai išmokti, žmogus tampa laisvas jausti ir galvoti bet ką. Nežinau ir nenoriu žinoti, ką scenoje galvoja aktoriai. Tai jų reikalas.
Mes negalime numatyti emocijų, jos yra kažkas, kas kyla spontaniškai, ir aš negaliu jų surežisuoti.
Mano pastatymai skiriasi vienas nuo kito priklausomai nuo žmonių, kurie vaidina, bet jie visi gauna formalius nurodymus, o kaip juos išpildo, priklauso nuo jų. Džiaugiuosi pasirinkęs Kauno aktorius Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką – jie itin skirtingi ir savo skirtumais vienas kitą papildo.
– Kaip manote, kodėl vieniems aktoriams scenoje reikia partnerio, o kiti gali išsiversti ir be jo?
– Visiems aktoriams reikia partnerių. Pavyzdžiui, „Doriano“ pastatymo Diuseldorfe atveju aktoriaus Christiano Friedelio partneris yra publika.
– Jūsų atsiliepimai apie Lady Gagą kaip menininkę – daugiau nei tobuli. Kokių dar savo kelyje esate sutikęs menininkų, taip sužavėjusių jus savo talentu?
– Man taip pat patinka amerikiečių aktorius Nathanas Lane’as. Jo vaidmenys apima stulbinantį diapazoną, nesvarbu, kalbame apie klasiką ar šiuolaikinį repertuarą, dramą ar komediją.
– Esate minėjęs, kad likote labai patenkintas lietuvių tenoro Vaido Vyšniausko (užsienyje žinomo Kristiano Benedikto vardu) darbu Hiustone, kur operoje „Turandot“ jis atliko Kalafo vaidmenį. Užsiminėte ir apie norą tęsti bendradarbiavimą ir pakviesti solistą vaidinti Otelą savo naujame projekte. Ar šis noras neišblėso?
– Ne, tikrai neišblėso. Man labai patinka Kristianas, nuostabu dirbti su juo, tai puikus dainininkas!
Apie interpretaciją negalvoju. Tai ne režisieriaus, ne aktoriaus ir ne scenografo pareiga. Interpretacija yra publikos reikalas.
– Kas jums svarbiau – spektaklio estetika ar pjesės interpretacija? Siekiate, kad žiūrovas patirtų psichologinį komfortą ar, priešingai, kad neatsipalaiduotų žiūrovo kėdėje?
– Apie interpretaciją negalvoju. Tai ne režisieriaus, ne aktoriaus ir ne scenografo pareiga. Interpretacija yra publikos reikalas. Žiūrovas po spektaklio turėtų išsinešti ir apmąstyti idėjas, kurios buvo pristatytos scenoje. Pastatymo tikslas ir yra paskatinti susimąstyti apie idėjas, o ne konkrečiai ką nors įvardyti.
– Ar sutinkate su teatrologų nuomone, kad per ilgus kūrybos dešimtmečius jums pavyko atrasti savo stilių, pagrįstą Rytų ir vakarietiškos kultūros simbioze? Kaip pats apibūdintumėte savo stilių?
– Mano stilius labai asmeniškas. Man labai pasisekė, kad galėjau dirbti Tolimuosiuose ir Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, visoje Europoje. Mano teatro kalba yra visų šių vietų derinys, perfiltruotas per mano asmenybę.
BEREKLAMOS:
Lietuvoje ne naujokas
- R. Wilsono kūryboje dera šokio, performanso, architektūros, tapybos, muzikos ir dramos elementai. Lietuvos žiūrovai su šio išskirtinio režisieriaus darbais galėjo susipažinti Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur 2007 m. R. Wilsonas vadovavo J. S. Bacho „Pasijos pagal Joną“, o 2019 m. G. Puccini operos „Turandot“ statytojams. Už pastarojo spektaklio scenografiją režisierius apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
- Šių metų spalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko R. Wilsono premjera „Dorianas“. Spektaklis sukurtas pagal dramaturgo Darrylo Pinckney pjesę, kuri paremta Oscaro Wilde’o biografija, romanu ir dailininko Franciso Bacono gyvenimo istorija. Pasaulinė „Doriano“ premjera birželį įvyko Vokietijoje, Diuseldorfe. Spektaklis sumanytas kaip monospektaklis, tačiau Kauno scenoje vaidina du skirtingų mokyklų aktoriai – D. Svobonas ir M. Zemleckas.
